išpujoti

išpujóti tr. 1. išsklaidyti, išdraikyti: Eikiat į lanką ir išpujókiat kūgius, kad geriau šienas džiūtų Mžk. Likusį vežime šieną išpujosiam, kad būtų greičiau, ir lėksiam kito vežimo Als. Ka išpujójo vė[ja]s tą šieną – po visus laukus Trk. 2. kuičiantis, plunkiantis iškapstyti: Šikbizdės vištos išpujojo darželį Šts. Tos vištos visus pamidorus išpujós Slnt. 3. Pln išpurenti: Įsėtų gerai, išpujótų [žemę] – augtų iš pasiutimo! Krš. | refl.: Sniegas pujote išsipujójęs, t. y. išsikėlęs, nesusimerninęs, palaidas kaip dulkės, kad šviežiai snigtas J. 4. S.Dauk išgriauti, sunaikinti, su žeme sulyginti. \ pujoti; išpujoti; nupujoti